Bausmė ir viltis
1א Aš esu žmogus, matęs skausmą
nuo Dievo pykčio lazdos.
2Jis varė mane vis giliau ir giliau
į tamsybes be jokios šviesos.
3Tik prieš mane jis vis kelia
ir kelia ranką visą dieną.
4ב Jis sunešiojo mano kūną ir odą,
sutrupino man kaulus.
5Jis apgulė ir apsupo mane
kartėliu ir vargais.
6Jis apgyvendino mane tamsybėse
kaip tuos, kurie seniai numirė.
7ג Jis aptvėrė mane siena, kad neištrūkčiau,
prislėgė mane sunkiomis grandinėmis.
8Nors aš šaukiuosi ir maldauju,
jis užgožia mano maldą.
9Jis aptvėrė mano kelius tašytais akmenimis,
iškraipė mano takus.
10ד Man jis – tykojanti meška,
sėlinantis liūtas.
11Jis nutempė mane nuo mano kelio ir sudraskė,
paliko mane priblokštą.
12Jis įtempė savo lanką ir pavertė mane
savo strėlių taikiniu.
13ה Jis paleido strėles iš savo lanko,
ir jos giliai susmigo į mano kūną.
14Pajuoka tapau visai savo tautai,
jie visą dieną dainomis tyčiojasi iš manęs.
15Jis pripildė mane kartybių,
pasotino metėlėmis.
16ו Jis nubrūžino man dantis žvyru,
privertė mane gūžtis pelenuose.
17Mano gyvenimas neteko ramybės,
aš užmiršau, kas yra laimė.
18Tariau sau: „Praėjo mano garbė ir visa,
ko tikėjausi iš VIEŠPATIES“.
19ז Atminti savo skausmą ir klajones man –
metėlė ir tulžis!
20Aš apie tai nuolat galvoju,
ir prislėgta mano dvasia.
21Bet viltis sugrįžta
atsiminus,
22ח kad ištikimoji VIEŠPATIES meilė niekada neišsenka,
gailestingumo jam niekada nepristinga.
23Kas rytą jie nauji;
didelė tavo ištikimybė!
24„VIEŠPATS yra mano dalia, – sakau sau, –
todėl į jį dėsiu viltis“.
25ט Geras yra VIEŠPATS tiems, kurie jo laukia,
žmogui, kuris jo ieško.
26Gera laukti kantriai,
kol išgelbėjimas ateis iš VIEŠPATIES.
27Gera žmogui jaunystėje
nešti jungą.
28י Tesėdi jis vienas tyloje,
kai jungas jam sunkus.
29Teliečia dulkes lūpomis;
rasi dar yra vilties.
30Teatsuka žandą mušančiam,
tesisotina užgaule.
31כ Juk Viešpats
neatmeta amžinai.
32Juk jei jis ir plaka, tai ir vėl pasigaili
dėl savo ištikimosios meilės gausybės.
Juk tyčia žmogaus
33jis nei plaka, nei liūdina.
34ל Kai visi krašto belaisviai
trypiami kojomis,
35kai žmogaus teisės paminamos
Aukščiausiojo akivaizdoje,
36kai sprendžiant bylą skriaudžiamas žmogus, –
nejau to Viešpats nemato?
37מ Kieno įsakas buvo kada nors įvykdytas,
jei Viešpats nebuvo to norėjęs?
38Argi ne iš Aukščiausiojo lūpų ateina tai,
ką atneša nelaimės ir laimė?
39Tad kodėl žmogus, kol gyvas,
skundžiasi dėl bausmės už savo nuodėmes?
40נ Ištirkime ir patikrinkime savo kelius,
grįžkime pas VIEŠPATĮ!
41Pakelkime savo rankas ir širdis
į Dievą danguje!
42Mes nusikaltome ir maištavome,
ir tu neatleidai.
43ס Tu apsidengei įniršiu ir persekiojai mus,
žudei ir nepasigailėjai.
44Tu prisidengei debesimi,
kad jokia malda neprasiskverbtų.
45Tu padarei mus
atmatomis ir šiukšlėmis tarp tautų.
46פ Visi mūsų priešai
žiojasi prieš mus.
47Siaubas ir duobė – mūsų dalia,
nuniokojimas ir sunaikinimas.
48Mano akys plūsta ašarų upėmis
dėl savo tautos pražūties.
49ע Mano akys plūs ašaromis be perstojo,
be paguodos,
50kolei VIEŠPATS nepažvelgs iš dangaus
ir nepamatys.
51Mano akys kankina mane
dėl likimo visų dukterų mano mieste.
52צ Mano priešai be jokios priežasties
sugavo mane kilpa kaip paukštį.
53Jie įstūmė mane gyvą į duobę,
užvertė ant manęs akmenis.
54Vandenys tvino man virš galvos,
ir aš tariau: „Man galas!“
55ק Šaukiausi tavo vardo, VIEŠPATIE,
iš duobės gelmių.
56Tu girdėjai mano šauksmą:
„Tenebūna kurčia tavo ausis mano pagalbos šauksmui!“
57Tu atėjai man pagalbon, kai aš tavęs šaukiausi,
ir tarei: „Nebijok!“
58ר Tu gynei mano reikalą, Viešpatie,
išpirkai mano gyvastį.
59Tu, VIEŠPATIE, matei padarytą neteisybę,
tad apgink mano teises!
60Tu matai visą jų kerštingumą,
visus jų kėslus prieš mane.
61ח Tu, VIEŠPATIE, girdėjai jų užgaules,
visus jų kėslus prieš mane,
62mano priešų kalbas ir užmačias
visą dieną prieš mane.
63Pasižiūrėk! Ar jie sėdi, ar stovi,
aš esu jų patyčių daina.
64ת VIEŠPATIE, atmokėk jiems,
paisydamas jų rankų darbų!
65Tejaučia jie širdgėlą,
tebūna jiems tavo prakeikimas!
66Su įniršiu persekiok juos
ir išnaikink po VIEŠPATIES dangumi!
